Biografija

Ieva Simonaitytė – Klaipėdos krašto rašytoja, autobiografinių apysakų ir romanų kūrėja, buities ir lietuvininkų gyvenimo vaizduotoja lietuvių prozoje. Ieva Simonaitytė gimė 1897 m. sausio 23 d. Vanagų bažnytkaimyje (Priekulės vlsč., Klaipėdos apskr.) Vaikystėje susirgusi kaulų džiova, nelankė mokyklos, mokėsi savarankiškai. 1912–1914 m. I. Simonaitytė gydėsi Angerburgo sanatorijoje Vokietijoje (dab. Węgorzewo, Lenkija). Iš ten grįžo sustiprėjusi. Vertėsi siuvėjos amatu.

Dalyvavo Klaipėdos krašto lietuvių kultūrinėje veikloje, Vanagų lietuvių jaunimo sambūryje „Eglė”, aktyviai priešinosi germanizacijai. Bendradarbiavo Mažosios Lietuvos lietuviškoje spaudoje,  „Tilžės keleivyje” ir kituose.

1921–1938 m. I. Simonaitytė gyveno Klaipėdoje. Dirbo Lietuvos konsulate, „Ryto” spaustuvėje korektore, „Prūsų lietuvių balso” redakcijoje, vėliau Klaipėdos krašto direktorijoje, Seimelio raštinėje mašininke ir vertėja. Mokėsi vakarinėje Komercijos mokykloje, baigė  mašinraščio ir stenografijos kursus. Nuo 1936 atsidėjo vien literatūriniam darbui.

1938–1939 m. rašytoja gydėsi Šveicarijoje. 1939 m. nacistinei Vokietijai aneksavus Klaipėdos kraštą, į Klaipėdą nebegrįžo. Trumpam apsigyveno Telšiuose, vėliau Kaune,  nuo 1963 m. gyveno Vilniuje, o vasarodavo Priekulėje, kur 1961 m. buvo pasistačiusi vasarnamį. I. Simonaitytės kūrybiniai polinkiai išryškėjo labai anksti. Kūrinėliai buvo spausdinami laikraščiuose, tačiau iki 1935 m. I. Simonaitytės vardas literatūros pasaulyje buvo nežinomas. 1935 metais I. Simonaitytei už romaną „Aukštujų Šimonių likimas” paskirta Lietuvos valstybinė literatūros premija,  1958 m. LSSR valstybinė premija, 1967 m. jai suteiktas Lietuvos TSR liaudies rašytojos vardas, 1977 m. – Klaipėdos garbės pilietės vardas.

Ieva Simonaitytė mirė 1978 m. rugpjūčio 27 d. Vilniuje, palaidota Antakalnio kapinėse.

Šaltiniai: