Ievos Simonaitytės kūryba

Literatūrinę kūrybą I. Simonaitytė pradėjo veikiama I pasaulinio karo įspūdžių. Pirmąjį eilėraštį Ak, karas, karas išgąstingas išspausdino 1914 laikraštyje Tilžės keleivis. Dar bendradarbiavo dienraštyje Prūsų lietuvių balsas, laikraščiuose Lietuviška ceitunga, Rytojus, Klaipėdos krašto žodis, Lietuvos keleivis. Evutės, Eglaitės, Sesutės slapyvardžiais Klaipėdos ir Tilžės laikraščiuose paskelbė eilėraščių, apybraižų, apsakymų.

Išpopuliarėjo pirmuoju romanu Aukštujų Šimonių likimas (1935), Lietuvos valstybinė literatūros premija; inscenizacija Urtė pastatyta 1977 Lietuvos televizijoje), kuriame pasakojama apie Mažosios Lietuvos lietuvių tragišką likimą 18–19 a., gvildenama etninio charakterio problematika, atskleidžiama vienos giminės kelių kartų dvasinė ir ekonominė evoliucija, tautinės ir dorovinės savimonės menkėjimas vokiečių kolonizacijos sąlygomis, idealizuojama savo krašto žmonių ir buities vaizdai, aukštinamos tautos dvasinės vertybės. Romane plėtojamos neoromantinės lietuvių prozos tradicijos. Autentiškais faktais grįstame romane Pavasarių audroj (1938) vaizduojama Klaipėdos krašto lietuvių tautinis sąmonėjimas 20 a. pradžioje. Romane Be tėvo (1941) plėtojama betėvio vaiko sunkios dalios tema, pereinama nuo romantinės prie realistinės pasaulėjautos. Pokario metų apysakų rinkinyje Apysakos (1948) smerkiama karas, nacizmas. Apysakoje Pikčiurnienė (1953) kaimo despotiškos moters valstietės paveikslas (jis traktuojamas satyriškai) pateiktas 20 a. pradžios visuomeninių politinių įvykių fone.

Daugiaplaniame psichologiniame romane Vilius Karalius (2 knygos 1939–56), už kurį suteikta LSSR valstybinė premija (1958), vaizduojama turtėjančių valstiečių šeimos patriarchalinis gyvenimo būdas ir jo irimas, parodyta šeimos narių ir samdinių skirtinga dvasinė evoliucija, kiekvieno veikėjo gyvenimo linijoje parenkami didžiausios laimės ir didžiausio nuopuolio vaizdai, išryškinamas personažų savitumas; romano antrojoje dalyje viena pirmųjų lietuvių prozoje pavartojo vidinio monologo formą. Autobiografinėje trilogijoje …O buvo taip (1960), Ne ta pastogė (1962), Nebaigta knyga (1965), memuarinėje knygoje Gretimos istorijėlės (1968) daugiausia pasakojama vaikystės, paauglystės įspūdžiai. Romane Paskutinė Kūnelio kelionė (1971) vaizduojama Klaipėdos krašto lietuvių gyvenimas II pasaulinio karo ir pokario metais, lietuvių šeimų emigracijos į Vokietiją istorija. Dar išleista autobiografinis pasakojimas vaikams Meilutis ir Gužiukas (1967).

Kūriniams būdinga ryškus etninis koloritas, lietuvių tautinės savigarbos, priešinimosi germanizacijai kėlimas, dorovinės problemos, gilinimasis į žmogaus asmenybės dvasinę vertę.

Ievos Simonaitytės kūryba buvo leidžiama raštuose: 1956–1958 m. buvo išleisti 6 tomai raštų (Raštai : šeši tomai / Ieva Simonaitytė. – Vilnius : Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1956–1958)

1987–2003 m. išleisti 7 tomai raštų (Raštai / Ieva Simonaitytė. – Vilnius : Vaga, 1987–2003)

Rašytojos kūryba buvo verčiama į latvių, rusų, vokiečių, anglų, lenkų, kinų, baltarusių, rumunų, kazachų, ispanų, prancūzų, čekų kalbas.

Plačiau apie I. Simonaitytės kūrybą:

Brogienė, R.  Ievos Simonaitytės krašte. Iš Raštai, Vilnius, 1987, t.1, p. 5-34

V. Kubilius Ievos Simonaitytės kūryba. Vilnius, 1987

R. Dambrauskaitė. Ievos Simonaitytės kūryba. Vilnius, 1958