Svarbiausios Ievos Simonaitytės gyvenimo datos (1897–1978)
1897 m. sausio 23 d. gimė Vanagų kaime (Priekulės valsč., Klaipėdos apskr.).
1902 m. maždaug penkerių metų būdama suserga sunkia liga – kaulų tuberkulioze.
1912 m. gydėsi Angerburge (dab. Węgorzewo, Lenkija). Luošųjų vaikų prieglaudoje ir ligoninėje padaroma pirmoji kojos kaulo operacija.
1914 m. grįžus į Lietuvą laikraštyje „Tilžės keleivis“ išspausdino pirmąjį eilėraštį „Ak, karas, karas išgąstingas“.
1915 m. išmoko siuvėjos amato, gavusi dėdės M. Dūdjonio dovaną – siuvimo mašiną – užsidirbo duoną aplinkiniuose kaimuose.
1919 m. žinoma kaimo siuvėja tapo Vanagų lietuvių jaunimo draugijos „Eglė“ nare. Rašė ir spausdino savo vaizdelius ir eilėraščius „Prūsų lietuvių balse“, „Rytojuje“, „Darželyje“.
1921 m. A. Bruožio ir K. Meižiūtės pakviesta atvažiavo gyventi į Klaipėdą.
1921 m. įsidarbino Lietuvos karo atstovybės (vėliau konsulatas) raštinėje.
1921 m. mokėsi vakarinėje Komercijos mokykloje mašinraščio ir buhalterijos.
1922–1924 m. dirbo „Ryto“ bendrovėje, „Prūsų lietuvių balso“ bei „Lietuvos keleivio“ redakcijose.
1923–1925 dirbo Klaipėdos krašto direktorijos vertimų biure, kanceliarijoje Žvejų g. 2 (buv. Fischerstrasse 12).
1924 m. Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas apdovanojo Klaipėdos krašto atvadavimo ženklu.
1921–1925 m. gyveno Klaipėdoje įvairiose vietose: Kulių Vartų gtvėje pas giminaitę Jokamaitytę, vėliau nuomojosi kambariuką pas Gertrud Nieswand Libauer str 20 (dab. Herkaus Manto g. 5).
1923 m. sausio 15 d. dalyvavo Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos akcijoje.
1928 m. Lietuvos prezidentas apdovanojo Lietuvos nepriklausomybės medaliu.
1925–1931 gyveno Butsargių g. 2 (dab. Baltikalnio 12), čia rašė „Aukštujų Šimonių likimą“.
1931–1938 m. gyveno Tilžės g. 11 (dab. Tilžės 13) pas Žiobrę dviejų kambarių su virtuvėle butelyje, čia rašė „Vilių Karalių“.
1925–1936 m. dirbo Klaipėdos seimelyje (dab. Rotušė). Čia dirbdama pradėjo rašyti „Aukštujų Šimonių likimą“, kurį rašė 10 metų.
1935 m. gruodžio 16 d. išspausdinamas pirmasis romanas „Aukštujų Šimonių likimas“.
1936 m. vasario 16 d. Kaune, Valstybės teatre, įteikta Lietuvos valstybinė literatūros premija už romaną „Aukštujų Šimonių likimas“.
1936 m. rugsėjo–spalio mėn. gydėsi Čekijos Jachymovo kurorte.
1937 m. Klaipėdos „Ryto“ spaustuvėje išspausdintas romanas „Aukštujų Šimonių likimas“ gotikiniu šriftu.
1938 m. išėjo knyga „Pavasarių audroj“.
1938 m. spalio–1939 m. birželio mėn. gydėsi Šveicarijoje, Le Sapieno klinikoje. Vėl padaryta kojos operacija.
1939 m. vasarą grįžo į Lietuvą, bet ne į Klaipėdą. Apsigyveno kuriam laikui Telšiuose.
1939 m. išėjo romano „Vilius Karalius“ I tomas.
1940 m. persikėlė į Kauną. Gyvena ten iki 1963 m. Dzūkų g. 3/5.
1941 m. išleistas romanas „Be tėvo“.
1941–1942 m. dirbo Kaune, Tiekimo ir paskirstymo įstaigoje vertėja [tikslus įstaigos pavadinimas nežinomas].
1941–1942 m. Kaune gyveno pas Sofiją Kymantaitę-Čiurlionienę.
1948 m. išėjo apsakymų rinkinys „Apysakos“.
1953 m. išėjo knyga „Pikčiurnienė“.
1956 m. išėjo knygos „Vilius Karalius“ II tomas.
1956–1958 m. išleisti Raštų šeši tomai.
1960 m. išėjo autobiografinės trilogijos I dalis „…O buvo taip“.
1961 m. Priekulėje pasistatė vasarnamį. Jame vasarojo kasmet iki 1978 m.
1962 m. išėjo antroji trilogijos dalis „Ne ta pastogė“.
1963–1978 m. išsikėlė iš Kauno gyventi į Vilnių. Gyveno Antakalnio, vėliau Šermukšnių gatvėse.
1965 m. išėjo trečioji trilogijos dalis „Nebaigta knyga“.
1967 m. suteiktas Liaudies rašytojos garbės vardas.
1968 m. išėjo apysakų knyga „Gretimos istorijėlės“.
1971 m. išėjo romanas „Paskutinė Kūnelio kelionė“.
1977 m. vasario 4 d. suteiktas Klaipėdos miesto garbės pilietės vardas.
1978 m. rugpjūčio 27 d. mirė Vilniuje. Palaidota Antakalnio kapinėse.
