„Klaipėda, mano mylimas mėste, kai aš tavi pėrmąkart išvydau, o tai buvo jau labai labai seniai, tu man atrodei toks didis, toks kaip koks kitas mėstas, nors ir buvau mačiusi daug dėdesnių, tačiau tu man pasirodei toks mėlas, toks geras, toks neapsakomai artimas, o toks juk ir buvai, tu mano mėste. Nors aš ir bijojau tavo vandenų, tavo Baltijos, tavo marių, nors ir priblokšdavo mane tavo audros, štormai, nors ir matydavau, kaip nu mūrų krisdavo plytos, visa tai mani baugindavo, bet aš tavi mylėjau….”
„Gyvenime niekada taip nėra kaip knygoj parašyta. Gyvenimas yra – labai jau paprastai tariant- kaip bulvė ką tik iškasta iš žemės. Ji arba molina, arba žemena. Ir tik tada, kada tu ją nuvalei, tu ją gali vartoti.“
1964 m. (Raštai VII t., p. 146)
„… jei taip parašiau, tai, matyt, taip ir bus buvę.“
(Raštai VII t., p. 150)
„ …. man prisiminė jau septyneri metai stebima vieno privataus namo statyba. Jo savininkas pirmiausia apsitvėrė sklypą cementine tvora. Paskui ant pjedestalo užridino cementinį lokį. Tik namo iki šiol dar nėra. Ar kartais ir mums panašiai neišeina?“
(Raštai VII t., p. 151)
„…Pavasario laukiu kaip niekad, nors kitąmet septyniasdešimt švęsiu. O gamta man labai daug padeda. Aš ilgiuosi gamtos, tos savo Priekulės (ten yra namelis, kuriame gyvenu). Pavasaris ten parke – kas per gražumas. Gegutė, lakštingalos, varlės – man gražiausia. Jums keista, o man varlės patinka, nors jos vis ilgų gandro kojų nusigąsta. Kai saulė tai ir darbas eina nuo rankų…“
1966 m.
„…Buvo laikai, kai nežinojau, kas gera ir kas bloga. Stengiausi ieškoti gerų knygų. Be knygos žmogus negali gyventi.“
1966 m.
„Rašytojas turi pergyventi viską. Ne pats rašymas sunku, kad už visus herojus reikia pergyventu pačiam, lyg su tavim taip būtų atsitikę. Jei to nėra – viskas paviršutiniška…“
1966 m.
„Man sunku kalbėti, kai į mane kreipiasi kaip į labai mokytą asmenį … Aš esu labai paprastas žmogus. Ir mokausi pati, iš liaudies. Mano pirmoji mokytoja buvo motina, o paskui vaikai – vienmečiai. […] O paskui mokė gyvenimas, gamta, kurią labai mylėjau ir myliu.“
1967 m.
„Be galo šiandien gražus oras pas mus Klaipėdoj. Tikrai velykiškai nusiteikę dangus ir saulė – ir žmonės rodosi – kai kurie. Būriais traukia gatve pro mano langą – eina pavaikštinėti. …. Mano butą – reiškia, vieną kambariuką iš pat ankstybo ryto jau šildo saulutė. Aš jai dar padėjau, pakurdama krosnį. Ir dabar tikrai jau šiame kambary šilta. Kelios vakar Velykom gautos tulpės jaučiasi labai smagiai. Patogiai susitaisė jos vazoj ir juokiasi visu veidu – žiedu, nors ir pasmerktos mirti…“
1935 m. Klaipėda
„… Aš nemėgstu jūros, aš jos stačiai bijau. Bet jeigu su tavim vieną kitą dieną pajūry pabūčiau, gal ir aš pamilčiau.“
1936 m. Klaipėda
„…turiu jums pasakyti, kad aš pati nesu panaši nei į „Šimonių“ nei į „Pikčiurnienės“ ir nei į „Viliaus Karaliaus“ bet kokį personažą, nors ir esu toks pat paprastas, kasdieniškas žmogus, kokius aš aprašiau. Turiu galbūt ir kai kurių privalumų, bet gal dar daugiau ydų, kurių, žinoma, pati mažai tepastebiu. Bet jei pati ir nepastebiu, tai dar nereiškia, kad jų nėra.“
1954 m. Kaunas
„Aš visada gerbiau ir mylėjau ne tiktai pavienį žmogų, bet ir visus žmones ir visada juos laikiau už save aukštesniais, protingesniais. Beje, aš mokėjau arba stengiausi pasirinkti žmones, iš kurių aš daug daug sėmiau išminties. Ir tik todėl, kad aš (galiu tikrai tuo pasigirti) nevaidindavau kažką tokio ypatingo, buvau visų mylima ir galėjau parašyti „Šimonius“ bei kitas savo knygas; nes tiktai iš žmonių aš sėmiau visas žinias…“
1954 m. Kaunas
„Žinokite viena: galima paklausti, kaip austi, kaip megzti arba kaip iškepti pyragaitį – aš tik duodu pavyzdį, – bet, pagal mano supratimą, niekada negalima klausti, kaip rašyti. Tikrai jeigu manęs kas paklausia, kaip rašyti? Tai aš jau prisibijau, kad iš to žmogaus nebus rašytojo.“
1954 m. Kaunas
„Kadangi esu lyg ir „varlė be kojos“ – anot mano motinėlės- ir ant savo dviejų „PS“ vis mažiau ir mažiau bepajudu, tai štai kreipiuosi į jus kaip į gerą draugą: ar negalėtumėte man sudaryti sąlygas, kad kokiai 10 dienų per Jus…“
„Vėl po ilgesingo laiko išgirdau „Ėvike“. Seniai jau įsivyravo „Ieva“ ir taip liko. Balsų dauguma priimta, negi eisi ginčytis.“
1966 m. Priekulė
„…Mat Klaipėda sukruto ruoštis mano „jūbeliejui“. O tasai jūbeliejus juk mano gedulo diena. Ko man džiaugtis, kad man jau 70 !!! Ir juokas, ir graudu. Tampo mane ir vežioja klaipėdiškiai – lyg tai atsimindami, kad būtų reikėję daug anksčiau tai daryti, o ne dabar, kai sunkiai bepajudu – sakau, vežioja ir rodo visokias įžymybes ir įžymenybes. O visur man reikia kalbėti ir šypsotis, ir būti žvaliai.“
1966 m. Priekulė
„Ilgesys – tai jau kas kita. Ilgesys negali būti reliatyvus. Ilgesys yra kažkas tokio, ko su niekuo nepalyginsi. Ilgesys lydi žmogų iki grabo lentos.“
1967 m. Priekulė
„Mane vargina senatvė, ir nebenoriu rašyt. Pagalvok! Guliu, valgau, pykstu ir daugiau nieko nedarau. Ar esi mačiusi užtūžusį kalakutą? Tai aš tokia. Tik nieko raudono pakakly neturiu….“
1976 m. Priekulė
„Be to pridedu fotografiją su klaipėdiškiais […] nuotrauka, kuria tu turi daryta prie Klaipėdos ribos, ten manęs jau laukė, bet ne vien tie du, kurie pasitiko. Buvo keletas automobilių, žmonių. Tiedu, kur šalia manęs stovi, „kilę“ iš gražios lietuvių legendos apie Žilviną ir Eglę…“
1977 m. Vilnius
„Gaisrininkai laistė rožes keletą kartų. Bet jos vis tiek kaipsta kaipsta.“
(Ievos Simonaitytės laiškas Vytautui Kalteniui 1971 047 11, Priekulė)