
Alfonso Jono Navicko knygoje „Pagautas buvau kelionėje“ poetas grįžta prie ištakų, pirmųjų versmių; susitaikymo ir neišbandytos atminties. Autorius ir toliau lieka ištikimas klasikinei poezijos krypčiai; eilėraščiuose dominuoja gimtinės vaizdai, meilė ir viltis, žmogaus ateities vizija, ištikimybė savo idealams, filosofinis pasaulio suvokimas. Dalis eilėraščių skirta Klaipėdai, pajūrio gamtai, jūrai, atskiroje dalyje – paskyrimai poetams.
Žuvėdros sklaido šaltą dienos knygą Vėjuotas laivas kranto piešinys Kelionėj laikas šiek tiek atsilikęs Jis nebeklausia kaip tu gyveni
Baugu merginai glaudžiasi prie sienos Valdingo borto rudenio gale Ir tu su ja šioje kelionėj vienas Kur marių šokis jos aistros valia
Jinai į uosto begalybę žvelgia Ten skiriasi ten glaudžiasi laivai Ir nedrįsai prie jos arčiau prieiti Už tą kelionę padėkoti jai
– Eilėraštis „Kelionė mariomis“