Praeities dulkės viršelis

Juozo Šikšnelio romanas „Praeities dulkės – mirties šešėliai“ skaitytojus panardins į misteriją, kurioje dalyvauja ir šiuolaikiniai žmonės, ir istorinės asmenybės. Tai satyrinis romanas jungiantis skirtingus laiko momentus, įtemptą veiksmą bei detektyvo elementus.
Istorikas Andrius Večiorinis nesėkmingai bandęs apginti disertaciją apie 1831-ųjų metų sukilimą, vėliau dirbantis sargu muziejuje įsivelia į painų ir kone siurrealistinį istorinį nuotykį, talkindamas atgijusiems sukilimo vadui generolui Antanui Gelgaudui ir lietuviškąja Žana d’Ark tituluojamai grafaitei Emilijai Pliaterytei neeilinėje misijoje.
Autorius romane „Praeities dulkės – mirties šešėliai“ parodys kitokius istorinius veikėjus, nei esame įpratę juos matyti istorijos vadovėliuose. Autorius ieško savito, unikalaus pasakojimo stiliaus. Jis nevengia šaržuoti ir šaipytis – galbūt tai atsakas į augantį istorinių romanų populiarumą?
Autorius Juozas Šikšnelis sako norėjęs, kad romano veiksmas vyktų dviejose laiko plotmėse, tačiau vėliau nusprendė atsisakyti 1831-ųjų ir apsiribojo šiandiena. Anot jo, rašant romaną jam nebuvo svarbūs tokie dalykai kaip laiko mašina ar kiti keliavimo laiku būdai. Kur kas svarbiau tai, ką „prisikėlę iš mirusiųjų“ herojai turi papasakoti. Kaip jie reaguoja į šiandienos problemas, kokius klausimus sprendžia?

Ištrauka iš „Praeities dulkės – mirties šešėliai“:

Kartoju šimtas pirmąjį kartą: koks velnias paskatino parašyti tą nelaimingą straipsnelį apie dar nelaimingesnį namelį, kuriame gyveno visai nelaimingas daktaras Šraderis su visiškai nelaimingomis piliulėmis ir generolo akimi nei visų nelaimingiausiu dienoraščiu cilindre? Galėjau sau ramus leisti dienas ir retsykiais (ne vien tada, kai Katelynas paskiria premiją) džiaugtis gyvenimu. Be rūpesčių, galvos sukimo, rizikavimo gyvybe, be persikėlėlių iš mirusiųjų, be atėjusių iš kitų epochų bei matavimų, be persekiojimų, grasinimų, tampymų, lenktynių, be viso to, ką rodo kinuose ir kas man retsykiais patinka ekrane, o ne patirti savo nelaimingu kailiu, pardon. Žegnojuosi jau nežinia kelintą kartą nuo visko, bet nė piršto nepajudinu, kad užbaigčiau šią misteriją. Kita vertus, judink nors visą ranką bei kratyk kojas, misterija lyg miražas dykumoje neišnyks.