Šioje Ievos Simonaitytės literatūrine premija įvertintoje Bronės Liniauskienės poezijos rinktinėje aiškiai matomi poetės lyrikai būdingi bruožai. Eilėraščių centre – žmogaus ir gimtosios žemės, žmogaus ir gamtos ryšys. Poetizuojama kaimo erdvė, kuri poetei yra tikrosios harmonijos vieta. Nevengiama pakilaus kalbėjimo, standartizuoto vaizdo bei moralizuojančių intonacijų.
Ir vėl saulėlydis, vėl vakaras, mes vėlei pralaimėjom viskam – rytojui, ateičiai, mintims. Net paukščiams, kai pro šalį skrieja, sparnus suglausdami. Atims
ir nusineš jie visą metų ciklą, o mums teliks tik buvusi diena. Rytoj ieškosim daiktui naujo vardo, nes laikas, vis pro mus einąs, ryšius su aplinka suardo, –
ir, rodos, nebelieka nieko nieko. Ar tuščią erdvę raktais rakini? Jau mes nebepažįstam vienas kito, tartum bekūniai bėgam tekini, ir dulkės kelią nugula lig ryto…
Ir laikas mūsų gal atsižadės, padėjęs baltą rožę ant širdies…
– Eilėraštis „Ir vėl saulėlydis“