Nijolė Marytė Šerniūtė. Vilkų Kampo Eliza: romanas. – Vilnius: Slinktys, 2023. – 227 p. Dailininkas Rokas Gelažius.
Nijolės Marytės Šerniūtės romanas „Vilkų Kampo Eliza“ yra unikali knyga, regis gimusi iš autorės vidinės būtinybės paliudyti prabudusį genties ar giminės balsą. Tai XIX a. pirmosios pusės Klaipėdos krašto ir Žemaitijos pakraščio autentiškai pavaizduotas pasaulis, turintis aiškių autobiografinių elementų. Dviejų kaimų ir dviejų šeimų, Ožkarčių ir Vilkų epinio pobūdžio pasakojime ryškėja lietuvninkų ir žemaičių kultūra, jungiasi žmonių likimai, kristalizuojasi stiprūs charakteriai. Romane istorinė epocha atsiskleidžia ypatingai jautriai, ji kruopščiai ištyrinėta ir asmeniškai išgyventa, įtaigiai papasakota kaip giliausia giminės atmintis. Grožinėje literatūroje istoriją atgaivinti retai kam pasiseka, dažniausiai tokios tematikos knygos būna tik epochos papročių iliustracijos, tačiau N. M. Šerniūtės knyga yra gyva ir intriguojanti, ji pulsuoja žmogiškomis emocijomis, yra kupina autentiškų patirčių ir tiksliai nupieštų buities realijų. Net ir kalba joje atgyja su visomis regioninės tarmės spalvomis, senoviniai žodžiai, regis prikelia ir anuomet buvusius daiktus bei kasdienybės darbus. Tekstas, pilnas tarmybių, svetimybių ir archaizmų, yra stiprios kalbinės faktūros, skamba savitai, jis ryškus kaip ir Kristijono Donelaičio „Metų“ lietuvininkų kalba. Tai kitas kalbinis pasaulis ir kitokių papročių žemė, kuriai žymieji šio krašto autoriai jaučia tarsi ypatingą pareigą, stebėdami tos regioninės kultūros saulėlydį. Čia galėtume prisiminti iš panašių intencijų kilusią Ievos Simonaitytės kūrybą, dvasiškai artimi būtų ir Rytprūsių ūkininkės Lėnės Grigoleit epochiniai prisiminimai, kuriuos knygoje „Rojaus kelias“ užrašė Ulla Lachauer. Visoms kūrėjoms ir krašto kultūros liudytojoms būdinga viena jų kūrinių ypatybė – tai stiprūs moterų charakteriai. Tokia yra ir Eliza iš Vilkų kampo, su kuria pasakotoja nugyvena dramatišką, bet labai intensyvų gyvenimą, pripažindama ir žmogiškų aistrų jėgą, ir stipriai dvasiai būdingą pareigos jausmą, kuris padeda įveikti rūsčios buities negandas.
Beje, romano kalba spalvinga ne tik lingvistiniu požiūriu, toje kalboje skleidžiasi ilgaamžė žmogaus patirtis, nuskamba gyvenimo patikrintos etinės maksimos. Tai ištisai išminties prisodrinta kalba, čia dažnas sakinys įgyja aforistinio skambesio, girdisi lyg ir Biblijos skaitymo išugdytos kalbinės figūros bei ištarmės, būdingos šiam protestantiškosios kultūros kraštui. Iš teksto galima ištisai išsirašinėti prasmingas citatas, sentencijas. Kiekviename skyriuje iš teksto audinio yra iškeliamas vienas ar kitas koncentruotos prasmės sakinys, tampantis to skyriaus epigrafu.
Taigi vaizduodama žmogų, aprašydama jo darbus, atkurdama to krašto kalbą autorė siekia visiško tikrumo, ir tai pasiteisina. Autorei pavyko įveikti laiko barjerą ir atgaivinti buvusį laiką. Nijolės Marytės Šerniūtės romanas yra meniškai stipri, įtaigi, įtraukianti, o kartu gyvenimo išminties kupina knyga, šiais laikais ji mums taip pat svarbi kaip tautos kantrybės ir ištvermės mokykla.
Regimantas Tamošaitis