
Žurnalistas, kraštotyrininkas, kultūros darbuotojas, Mažosios Lietuvos kultūros tyrėjas ir puoselėtojas
Gimė 1937 m. Nuo 1952 m. persikėlė į Klaipėdą – čia ne tik gyveno, bet jau ir dirbo. Su tėvu keliavo po Klaipėdos kraštą, 1956-1978 metais užrašė Rusnės ir Karlininkų/Karklės liaudies dainų, kitos žvejų tautosakos, o vėliau ir sovietinio genocido faktų. Dievo žodžio sakytojas ir žvejas Augustas Dėvelaitis (1897-1968) dėka V. Kaltenio garso įrašų, fotografijų pasilieka žinomas kaip šviesus krašto senbuvis, mokėjęs ne tik daugybę darbo dainų, bet ir pažinojęs žoleles, galėjęs pasirūpinti ne tik artimo sveikata, bet ir gyvulio.
Dirbo Klaipėdos kultūros įstaigose. V. Kaltenis, steigiant Liaudies meno draugijos Žemaitijos skyrių, ne tik tuo su kitais rūpinosi, bet ir buvo paskirtas pirmuoju vadovu. Dirbo Klaipėdos kraštotyros muziejuje, buvo Jūros muziejaus užuomazgos – jūrų skyriaus pirmasis vedėjas, o 1963 m. ir Jūros šventės atgaivinimo vienas iš iniciatorių. 1968 metais surengė Vydūno 100-ųjų gimimo metinių minėjimą Klaipėdos mieste. Buvo žinomas kaip vienas iš keturių rašytojos I. Simonaitytės įsūnių – užrašė nemažai jos gyvenimą, būdą, kūrybą nušviečiančių pastebėjimų, parengė radijo pjesę, kuri buvo skaitoma per Lietuvos radiją.
1969 m. persikėlė į Vilnių. 1970 m. Vilniaus universiteto Istorijos fakultete baigė žurnalistikos specialybę. Iki 1972 metų dirbo Lietuvos paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijoje. 1972 m. pradėjo dirbti laikraščio „Tiesa“ redakcijoje: atsakingojo sekretoriaus pavaduotojas, skyriaus vedėjas, redakcinės kolegijos narys. 1994-1996 m. dienraščio „Diena“ korespondentas.
2000 m. atsiliepė į kvietimą ir įsijungė į „Mažosios Lietuvos enciklopedijos“ rengimo grupę Mokslo ir enciklopedijų leidybos institute, buvo jos redakcinės kolegijos narys, vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas leidybai iki 2009 m. Šiai enciklopedijai parengė daug autorinių straipsnių, organizavo nuotraukų, kitų iliustracijų rinkimą. Buvo ir „Visuotinės lietuvių enciklopedijos“ straipsnių autorius.
Literatūrinę kūrybą Vytautas pradėjo dar besimokydamas Pernaravos septynmetėje mokykloje. Tapęs profesionaliu žurnalistu rašė straipsnius, apybraižas Lietuvos kaimo ir miesto aktualijų, kultūrinio gyvenimo temomis. Visa jo publicistika perteikta per konkrečių žmonių darbus, pamąstymus, dažnu atveju, autoriaus subtiliai susieta su gilesniais kultūros klodais, to krašto gamta, žmonių pasaulėjauta, liaudies kūryba. Stebėtinas Vytauto bruožas – visur įžvelgti tai, kas gera, gražu, pozityvu, kas turi išliekamąją vertę.
Ypatingą vietą V. Kaltenio palikime užima Mažosios Lietuvos kraštotyrinė veikla ir publikacijos apie šio krašto žmones, kultūrinio paveldo problemas. Neįkainojamais istoriniais šaltiniais tapo Vytauto kalbintų klaipėdiškių prisiminimai, jų garso įrašai ir fotografijos. Vytautas buvo artimas rašytojos Ievos Simonaitytės bičiulis, apie ją parašė atsiminimų, radijo pjesę. Paskelbė prisiminimų apie Vydūną, dailininką Adomą Braką, kitus šio krašto šviesuolius.
Mirė 2016 m.
Už publicistikos knygą „Ak, gražus dangau! Klaipėdietiški pasakojimai“, į kurią sudėti 1960-2008 metų pasakojimai iš susitikimų su krašto senbuviais lietuvininkais, 2009 m. suteikta I. Simonaitytės literatūrinė premija.