Nijolė Kliukaitė Kepenienė

  • „Jos“

    Nijolės Kepenienės poezija ypač moteriška, lengvai, bet įmantriai parašyta.Kritikai šio rinkinio eiles apibūdina kaip sklidinas neįkainojamo žmogiško intymumo. Tai ypač akivaizdu cikluose „Penelopė“ ir „Laiškai“. Pažiūrėk kaip žydi akys Po balčiausių lapų stirta Dvi negimusios plaštakės Šilko staklėse. Atmiršta Tik ne žodžiai ir ne žvilgsniai Ant vąšelių sukabinti Vysta dienos vysta naktys Nebandykit iš jų…

  • „Tititatos užburti“

    Šioje avangardinėje, meniškai brandžioje knygelėje autorė pasakoja apie fantastišką kelionę po stebuklingą muzikos šalį. Įkvėpimo šiai knygai rašytoja sėmėsi iš savo jauniausios dukters Šarūnės, kurios piešiniais ir iliustruota knyga. Buvo tamsu. Palei nosis ir ausis plakėsi kažkieno sparnai. Gal šikšnosparnių? O gal fortepijonsparnių, saugančių įėjimą į Muzikos karalystę. – Čiupkite kiekvienas po stygą ir šliuožkite!…

End of content

End of content